摘要：Būtų įdomu patyrinėti,kiek šiuo metu aktyviai besireiškiantys Lietuvos filosofai praleidžia laiko gamtoje. Būti gamtoje galima įvairiai. Galima žvejoti upėtakius,kaip kad mėgsta Arvydas Šliogeris. Galima medžioti šernus,kaip kad daro ilgametis buvęs Vilniaus pedagoginio universiteto Filosofijos katedros vedėjas Leonas Šnipas. Galima puoselėti „kolektyvinius" sodus arba sodybas,apie ką svajoja šios recenzijos autorė. Gamtoje galima ilsėtis: gulėti ir žiūrėti i debesis nieko neveikiant. Tiesiog medituoti. Galima įbristi į ežerą ir plaukti tiek,kiek leidžia jėgos. Tokių filosofų taip pat esama tarp mū sų. Vienas žymus Lietuvos filosofas kiekvieną vasarą padeda tėvui nudirbti visus žemės ūkio darbus. Neteko tik girdėti,kad čia kas žvelgtų į gamtą taip,kaip kad ją mėgo tyrinėti rusų rašytojas emigrantas V. Nabokovas. Jis rinko drugelių kolekciją. Tikriausiai tam,kad marintų ir visą laiką turėtų. Bėgiojo po laukus su itin ezoteriniu įkarščiu -pagauti ir sudžiovinti dar neturimą retos rūšies drugelio egzempliorių. Žinoma,yra ir tokių,kurie geba beveik visiškai išvengti gamtos. Jų tikriausiai nedaug. Net ir tie profesionalūs filosofai,kurie leidžia sau pasivartalioti pajūrio smėlyje ar retkarčiais įbristi į jūrą,taip pat „grįžta į gamtą"
